Ir nulydės kažką tik paskutiniais žodžiais,
Ir pasipils iš paskos akmenų kruša –
Matyt, kad buvo, o gal tiktai atrodė
Didžiulis nusidėjėlis, bet vėl ištarsiu – ša.
 
Tylėk, nors mesi tu į jį pagiežos žvilgsnį,
Tai jis, kartosi, negandų mūs priežastis,
O jį raudonis vėl ir vėl nutvilkys,
Ir nebegrįš būta ramybė, nebegrįš.
 
Nebyliai rėks vien ir dejuos jis susigūžęs – 
Kaltė kaltė, matyt, per didelė ir per sunki,
Sugrįš į savo lizdą baltas gužas,
O tu, vienatve, tiktai trupinius akimirkų renki...