Te muzika išbraižo tylą ir nugina į
šalį pilkus dabesynus,
tegul užpildo tuštumą nebylią,
kuri ir slegia, ir ramina, ir pajunti,
kaip paukščiams kažkas pakerpa sparnus,
kažkas nematomas ir neapčiuopiamas,
lyg nugramzdintas šulinio dugne,
bet į paviršių vis išnyra, gal visko suvokimas,
gal kiek šiurkštokas, tarsi kelio žvyras,
žinojimas, kad bus pradžia ir pabaiga.
Te muzika išbraižo tylą, nuspalvina rugiagėlių žiedais
ir pakelia į aukštumas šaltų kalnynų,
gyvenimo stebuklus ir kančias.

2018-05-03