O kokia nuostabi žiema,
Miško takas – žiemos alėja,
Apsnigtų šakų mezginys,
Dovanotas  šalčio  kūrėjo.
 
Ar kas gal suskaityti snaiges,
Kiek į žemę jųjų prikrito,
Sidabruotos, raštuotos žiemos
Labirintuos vilioja  braidyti.
 
Pilnos akys jos tyrumos,
Ir širdis ir mintis ir krūtinė,
ir grįžti prisipildęs šviesos,
Išlaisvėjimo jausmą patyręs.
 
O kokia nuostabi žiema,
Baltos snaigės į atlapus krinta,
Ir  ant lūpų ištirpus žiema,
Visą kūną ir sielą pagirdo.