Tu išblaškyki nerimą. Taip laukiu,
Kada saulėtekis prakalbins rytą...
Nakties slogutį debesys aptraukę,
Žvaigždė antai sužibo nematyta...
O gal viltis čia šviečia? Gal svajonė,
Apie kurią galvojom metų metais?
Dabar gi – nerimas apniko širdis,
Taip greitai sukas mūsų laiko ratas...
Kaip karuselė lekia...  Kaip sūpynės,
Kurių sparnai laike vis skleidžias...
Jaunystė pralėkė kaip vėjas,
Žiūrėk, brandos saulelė leidžias.
Tai išsklaidykim nerimą, bičiuli,
Tą bėgsmą skubų sustabdykim,
Net nežinau, kaip žydi laiko gėlės...
Pabūkim dar abu laimingi.