Tarsi laukčiau žvalgaus į duris,
Lyg tikėčiaus matyt siluetą godotą tarp staktų įrėmintą,
Lyg sprangus graudulys
Geismo alkį staiga užganėdintų,
Ilgesių ilgesy šimtas rožinių – gelbstinti priemonė.
Du dalijant perpus
Jausmas plyšęs – kraujuojanti liekana.
Paribiuos daug miglos
Dės ne tvarstį ji – lašins pasūdytą tirpalą.
Išlieki man šviesa,
Kai blaškausi patekus į tunelį.
Taip veržiuos link tavęs,
Kad net pulsas konvulsiškai virpa,
Tik membranos plonos nepraplėšia ir EGO instinktų nenugali.
Tebeieškau skiemens – 
Nebe žodžio –
Išsiųsti vaitojimui.
Dar žaros atsipindžiai iš po odos pažymi būtąsias glamones.
Du dalijant perpus
Lieka tiek, jog net laikas sustoja.
Ar laukimas yra įskaičiuotas 
Į šią įspūdingą kelionę?