Po katedros skliautais aidi choralas,
Lyg paukštis gieda aukštas sopranas,
Giesmė plačiai lyg upė plaukia neša
Į platų vandenyną be kasdienybės  lašo.
 
Kokia tauri širdis tai turi būti,
Kad muzika surinktų tokią pjūtį,
Ji sujungta su maldos žodžiais,
Lyg trokšdamas jos lauki godžiai.
 
Atriš supančiotas rankas ir kojas,
Šviesus ir laisvas išauš rytojus,
Tebus palaiminta vieta po Saule,
Kur Dievas ir žmogus gražiai bendrauja.