tamsoj prigęsta jonvabalių akys
puselės skylančios nakties nesusiglaudžia
išeiti iš tavęs?  o kas pasakė
kad taip lengviau...
rankovėm rūkas šliaužia
apgrauždamas gyvenimo likutį
du iš dviejų – be liekanos...
o visgi
tarpupirščiuos slidus aguonų kraujas
kampučiuos lūpų lipnios laiko gijos
nebepaleidžiančios
kiaurais irklais prieš srovę
neatsiliepk
nelemta užsibūti
akimirkoj kur visą laiką griaudžia
aguonų atmintim bespalvės liūtys