Lakstė Rainis apie gryčią
Ir susižeidė netyčia
Sau kojytę dailią, mažą,
Mat užsuko prie garažo.

Ten detalių krūvos guli,
Blankiai žiba prieš mėnulį.
Jos – pabaisomis vaidenas,
O dar urzgia Sargis senas.

Retos tvoros apie sodą
Naktį baisiai jam atrodo. –
Vien kreivi šešėliai krenta,
Rainis kelio nesuranda.

Kai kojytę užsigavo,
Daktaras apibintavo.
Rainis – šlubas, pelės – drąsios
Ir tik Sargis laksto basas.