Nenuvyto akių gilumoj tas gerumas tylus,
Ir parklupt tam žaisme jau norėjau,
Ant ramaus debesies tik iliuzijos liks,
O širdis galbūt gūšis nuo vėjo...
 
Tas trapumas jausmų... Kūnas dvasios ieškos,
Ir sustings, ir apaks saulės laidos,
Liūdnas džiaugsmas nušvis, baltom lūpom kvatos
Mėnesiena sau plaukus išskleidus...
 
Ir pavirtus riksmu ta beveidė tyla
Nenorės man atleist, sugrąžinti...
Laikinumas pradings, o lengva tuštuma
Skausmo prasmę leis vėl prisiminti...