Ateis mirtis, kada gyventi noras
Didesnis bus nei buvo iki tol.
Atėjusi, užmerks akis, paims tave už rankos
Ir taps tavąja mylima nuo šiol.
 
Kol ji išves tave iš šio pasaulio
Ir minties vingius amžinai ištrins,
Leis paklajoti buvusiais, dažnai klaidžiais, takeliais
Ir visas tavo nuodėmes primins.
 
Primins ne tiktai nuodėmes – ir darbus,
Kurių ėmeisi, bet nepadarei.
Grąžins mintis prie to, nuo ko vis bėgai ar slapsteisi,
Prie tų, kam sielos vartus uždarei.
 
Tada, supratę atgailos svarbumą,
– Atleiskit, – šaltos lūpos pasakys.
Deja, šiuos paskutinius, galbūt, nuoširdžiausius žodžius,
Išgirs tiktai pajuodusi mirtis.