Rugpjūtiškus vakaro svirpesius
Miglojimas tirštas užklosto.
Tu rinksi mane, kai pažirsiu
Lašais ant nuliūdusių skruostų,
Aukštybėse sklandančiais lūkesčiais,
Aidais, kurie tvinksniuose žaidžia?
Paliksi šešėliuose krūpčioti,
Įžeidęs, o gal susižeidęs?
Gaili kaip atolo žydėjimas
Klausysiuos nutilstančio svirpesio.
Tu lauki, kol aš nuvarvėsiu
Iš syvai iš vaisiaus prisirpusio?
O sodas? Sakyk, kaip gi sodas?
Kaip Rojus? Pagunda? Kaip nuodėmė?
Rugpjūtiškos miglos užklosto 
Ne svirpesius – požiūrį suodiną.
Įkaitusio kūno peršėjimas
Ir geismas sausuolių prakeiktas.
Surink, kai tavim aš varvėsiu,
Ir nebesvarstyk, kam to reikia.