Gal šešėlyje medžio tūnojai,
Užsisklendęs vienatvės karste,
Negrįžai nei savin, nei į rojų,
Šis pasaulis užmiršo tave.
 
Ką šaukei, ką suklupęs godojai,
Kas atspės, numanys ar kada,
Kiek tam aukurui visko aukojai,
Ar ant lūpų tie žodžiai – malda?
 
Ar į saulę kreipei savo žvilgsnį,
Ar šešėliuose klydo akis,
Ar kas lūpas rasa besuvilgys,
Ar bent žodį jos kam besakys?
 
Ar tik ašaros tyliai sužvilgę
Švies žvaigždėm it bežadė naktis?