Gėlynai dega saulės spinduliuos,
Ne vien mane ji taip karštai bučiuoja.
Kaitra kaitra pageltusiuos laukuos,
Atrodo, viskas šiluma alsuoja.
 
Galbūt ir debesys supykę emigravo,
Virš vandenynų gaivų lietų laisto,
O mus paliko vargti vargo savo,
Prie ežero, pavirtusio į raistą.
 
Poetai rašė: čia Lietuva, čia lietūs lyja,
Žaliuoja rūtos ir žemčiūgai rausta...
Deja, šiandieną verčiam naują krašto bylą,
Kaip sėsim rugį, jeigu šitaip sausa?
 
Bet gal dejuojame truputį per anksti?
Sugrįš lietaus pritvinkę „emigrantai“.
Bus upės, ežerai vandens pilni,
Tik ir tada burnosim: lyt užtenka!