Toks keistas vakaras, į rūką susisupęs,
Po parką vaikšto neramus,
Tai klaidžioja takais, tai leidžiasi prie upės.
Pro tankius krūmus, pro medžius.

Lyg ieško vis ir kažin ko neranda,
Paveikslas tavo dyla atminty,
Ir vis dar maudžia seną randą
To keisto vakaro širdy...

Ir vaikšto vakaras, į rūką susisupęs,
Nors žino — čia tavęs neras.
Tai klaidžioja takais, tai leidžiasi prie upės,
Toks neramus ir keistas, kaip ir aš...