Šalin akimirksnius, šalin sekundes
į dienas pavirtusias, užteks gailėti,
gręžtis atgalios, te lekia jie su vėjais,
kelio dulkėmis, te išskrenda su paukščiais
rudeniop...
Kiek galima mąstyt, kaip viskas tolsta,
kaip užsikloja  dulkina skara,
kaip išvagoja laiko upė mūsų veidus,
kaip dūžta dienos tarsi jūra atsitrenkus į uolas.
Šalin tą liūdną melancholiją,
te plauna lietaus vandenys gatves,
dar vinguriuoja kelias toliuose,
lakštingalos dar mėgdžioja giesmes.
O saule, vėl tu patekėjai, vėl naują rytą žemėje skelbi.
Ir vėl šimtus akimirksnių paleisim vėjais,
te lekia į valias

2018-06-13