Ko nerimas trepsena vis aplinkui,
Tarsi turėčiau ranką jam paduoti,
Gal net į suolo kraštą pasislinkti
Ar net midaus įpilti iš ąsočio?
Kai klausiu, ko arti manęs sukiojies,
(Tarytumei kiti ramiau gyventų?)
Atsako: nepakiši tu man kojos,
Nelemta niekam juk manęs išvengti...

Ir supratau, kad nerimas išeina,
Kai susitaikai su lemties duotybe,
Kai nutrini nuo veido šypsnį kreivą, –
Tą keistą svečią pro duris išlydi...