Vėsia rasa išsineria jutimai
Ir skverbiasi skaidriais garsais rytai.
Jie tokie jaukūs, naktyje užgimę,
Palikę vizijas po milo patalais.

Ten aš esu šviesoj rytinio vyksmo,
Tikėdama, kad vėl tapau lengva –
Be rankų netikrų, be speigo žvilgsniuos
Bei mintijimo tik apie Tave.

Dėkoju rytui, kad palieku naktį
Po mūsų parko lapų eižatim.
Čia sugrįžau paimti kito rakto,
Kur nekvepės šešėliai Tavimi.