Mūsų dienos lyg šnarantys lapai,
ar beverta tą knygą sklaidyt,
juk jau nieko iš jos neišmesi,
ir iš naujo jau niekas neleis perrašyt.
Juk nuo laiko pageltę net lapai,
nieko gyvo nelikę juose,
tik tai kvapas pasenusio popieriaus nosį kutena,
o širdis jau rami ir tyli. Nežinau, ar kas nors pasikeistų,
jei bandytume dulkes nupūst, ar širdis vėl pradėtų spurdėti,
ar priverstų spindėti akis. Kas jau ėjo, išėjo negrįžtamai,
nebe laikas gailėt, ko nėra, nebe laikas apverkti akimirkų
ir iškritusių lapų, gana. Mūsų dienos lyg lapai vis šnara,
kai ruduo pasibels, jie iškris, nusimes savo žaliąją skarą
ir paliks tik paklotė ruda.

2017-05-25