Kai sninga obels žiedlapiais virš sodo
Ir bitės dūzgančios jau medų neša,
Pasaulis šis toks kerintis atrodo,
Man daug nereik – užteks kasdien po lašą.
 
Kasdien po lašą laimės ir sveikatos,
Vilties, kuri pakels į svaigų skrydį,
Ar saulei tekant braidžioti po rasą,
Kai tavo žingsnius girių aidas lydi.
 
Kaip gera jaust pavasario artumą,
Mojuoti gervėms ir gandrų šeimynai,
Priglust prie žemės, paklausyt, kaip bunda
Arimuos žiemkenčiai, laukuos – vėdrynai.
 
Kai krinta žiedlapiai balti į plaukus
Ir, rodos, nieko jau daugiau nestinga,
Pasijuntu lyg obelis palaukėj
Ir šią akimirką esu laiminga.