Aurelijai

Iš žemių netekties,                                  
iš skaudančios vilties
baltai pražydo tavo gyvas medis.
Jo žieduose – šviesa,
po šaknimis – tiesa,
sustingusi į skaudžiai šaltą ledą.
  
Tamsiam danguj nakties                        
ne ašara žvaigždės –
tai tavo siela skaisčiai skaisčiai žybsi.
Čia švietus neilgai,
danguj žvaigžde likai –
ir mano širdyje tu žvaigždele paliksi...
 
          1989 m.