Zanavykų šnekta jau žodyne sudėta.
Liks po mūsų, kažkas ją skaitys, jos ieškos.
Čia tik mintys, protėvių lūpom kalbėtos,
Tik žiupsnelis rupios, kasdieninės šnektos:

Nė trivot negaliu, kokios liekarstos macnios!
I po šaukštą reiks gert, jau baisi trucizna!
Šlekta širdžiai no jų. Jagu dą nepamačys,
Smertis bus po akių – pamatysit tada...

Koki žodžiai dimni mus kalboje atsiviju:
Skrumnas, kelnorė, plėčka – neišvardyt visų,
Bet kaip miela išgirsti sakant Zanavykijoj:
Sėsk, nesistriošyk, pasišnekėsiva, dą ne tamsu.

Tai iš Prūsų keliavo lietuviškos knygos,
O kalba lyg vanduo – neužtversi tvora...
Įsitėmykit: kiek bebūtų joje svetimybių,
Mą mieliausia šnekta – zanavykų yra.