Pavasaris, bet toks šįkart baikštus,
Diena šiltesnė vis dar retas svečias,
Mažus snieguolių pulkelius
Nuo šalčio glaudžia parudavę lapai.
 
Ne, ne Pietys žilvičio šaką glosto,
Žvarbi ranka lazdyną, alksnį liečia.
Dar neatmerkė riešutėlis bluosto,
Dar per retai skaisčiau saulutė šviečia.
 
O taip norėtųs jam apvilkti švarką,
Pasiūtą dailiai iš aksomo žalio,
Paragint imtis tikro, rimto darbo —
Plukių žiedais papuošt krantus upelio.
 
Pakelt į dangų vyturius, lai gieda,
Lai žadina žiemkentį pralinksmėti.
Padėt bitutei rasti pirmą žiedą,
Gi žmogui apsispręst — kada, ką sėti.
 
Gal užvaduos balandis kovą šaltą,
Vėliau gegužis aus drobulę vyšniai,
Sups šiltas vėjas obelėlę baltą,
Šauks pempės pievoje — sveiki, mes grįžom!