Linai paežerėn užklydo
Parungtyniaut mėlynumu.
Danguj nė atspindžio pavydo.
Iškinkė vėją. Taip ramu.

Ragus iškėlęs aukščiau šilo
Žirglioja briedis išdidus,
Miškų gyventojai pritilę –
Mažiukams renkasi vardus.

Ne mano aidas iš pušyno,
Vaivorykštė – jungtis krantų,
Laukuos gėlių senai neskyniau –
Šermukšnių, paukščiams paliktų.

Ir rudagalvio neišroviau
Iš kuokšto samanos minkštos...
Nyki šaligatvių gerovė
Rasos skaidrumo neatstos.