Norėjau verkti, bet lietus 
Vis pliaupė tartum išprotėjęs
Ir apsiniaukęs, rūškanas dangus
Gėsmingas letenas uždėjęs,
Tarsi akmuo užritinęs duris
Į šviesų saulėtą rytojų,
Tarsi kalnai iš nebūties
Šiandieną kelią man pastojo.
Bet aš tikiu, kad taip dangus 
Man tiesia naują tiltą.
Augina, stiprina sparnus,
Kad vėl galėčiau aš pakilti.
Kad būčiau kaip pavasarį žiedai.
Atlaikė pūgą, šaltį, gruodą.
Nušvitę saulėje veidai.
Kad meilė ir šviesa triumfuotų.