Taip daug jau prirašiau, turbūt 
Dabar kaip nuluptą mane pažįstat,
Na ne, aš paslapčių ir sau pasilikau,
Juk negali taip visko išdalint ir likt
Tuščiai, peršviečiamai lyg stiklas.
Na ką gali čia pasakyt, visi vis apie
Vieną ir tą patį. Apie dienas, kurios
Nutolo nelauktai, ir apie ilgesį, kuris
Taip stipriai slegia. Ir apie meilę, 
Kuri buvo, gal yra, o gal dar bus,
Apie mėnulį ir žvaigždes,
Apie pavasarį, žiedais apsvaigusį.
Taip daug jau prirašiau, dabar 
Kiekvienas susidarėt savo nuomonę.
Vieni pamanė, kad pakvaišusi tapau,
Nes taip dažnai eiliuotojus vadina,
Bet man nė motais, aš vis vien rašau,
Ir jūs rašykite, jei užpila minčių lavina.

2018 metų vasaris.