Išnyks nakties pavidalai iš atminties, 
Sugrubę pirštai glostys mėnesieną, 
Aš sužinosiu—ne mane renkies,
Tarp mūsų atskirties ir skausmo siena.

Kai rytmetis rasos karoliais kris, 
Aš tavo vardą tyloje kartosiu, 
Nekeiksiu, žinoma, tokia lemtis—
Vienatvės sankryžoje vėl sustosiu.

Pavargę žmonės palydės žvilgsniu, 
Kartosis seno traukinio švilpukas,
Skaudės, bet nesakysiu—nekenčiu , 
Pakils lyg parašiutas pienės pūkas.