Kartais prarandu laiko nuojautą,
Stebiuosi, nesuprantu,
Tai, kas buvo prieš daugelį metų,
Atrodo – tik vakar... Smalsu,
Kodėl viskas taip susijaukia,
Priartėja iš atminties
Vaikystė – blyški, linaplaukė,
Jaunystė... Tik ranką ištiesk
Ir paliesi ją – nuotrauką mielą,
Kuriai kažkada pozavai...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
O veidrodis primena tiesą:
„Viskas buvo ne vakar - seniai...“