paskandink jausmuose iš spalvingų iliuzijų aukso 
karštų lūpų meduj ištirpusiais žodžiais užliek 

pakuždėk 

apie nieką, kur sutelpa viskas 
apie viską, kas virsta į trumpą lyg šūvis – „tik tiek“

aš klausysiu tik tavojo balso 
skambaus porceliano –

netylėk  
                  
                             man vis tiek 

ką bylos tavo saldintos frazės – 
žodžiai skrydžiui sparnų nesudės 

tik girdėsiu 
kaip balsas pritils išdavikiškai lūžęs 

kada manosios lūpos 
tau perštinčią tiesą šnabždės – 

nebekurstyk ugnies – 
melui skonio sudeginto cukraus 

mano siela neskelbs 
senaties.