1. Švietėsi


Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                 Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
              nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose  
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų
                            Jėzų  Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia  juk kažką Marijai pasakyt..

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.

Susikaupiau ir reikia laukt...