Praėjo daug metų...
Šiąnakt ir vėl sapnavau
neramią jūrą, baltą burę,
virš kopų skrendančią Tave,
dar jauną pajūrio mergaitę,
apsigobusią balta skara.

Palauk!
Sustok!
Man taip sunku
per sapną vytis Tave
smėlėtu kopų taku...

Tu, sese, taip seniai išėjai
iš mano pasaulio,
išskridai iš mano dienų,
iš kaimo dainų,
išblukai iš mano laiškų...
Tik iš sapno išeit nereikėjo.
O gal aš per anksti pabudau?

O banga veja bangą begalybe.
Rodos, kaip į dangų kylantys laiptai...                      
Taip norėtųsi, kad tas sapnas nesibaigtų,
arba taptų realybe.

 -----------------------
2005 m liepa.