Galbūt surastum šliužą šliaužiantį many,
Gal gulbę skrendančią, bet ne į dangų pilką,
Nes Viešpats nuo žydrynės debesį nuvilko
Ir saulės spinduliu užrašė akmeny
 
Sonetą. Posmuose savaip kirčius sudėjo,
Kad būtų vienišas akmuo, nepanašus
Į tūkstančius kitų. Bet dūla pamažu
Netgi jisai. Juk lietui nesvarbu ar vėjui,
 
Kurie neklausė nieko ir nebeklausys,
Kaip ir tas Dievo veidą dengęs debesis...
Dar yra tai, ką tu lieti, junti, matai –
 
Įvertini – tarp žemės ir dangaus kažkas...
Taip – sudūlės, išdulks, bet niekas neužkas,
Kai žemė ir dangus – abipus tik krantai...
 
2018 m. sausio 30 d.