Pro pirštus pirmos žvaigždės išplaukia
susivelia paukščiais
drasko putą nakties šerpetojantis vėjas
meldžiu
jeigu gyvas
                 atplauk...
tavo vardą užakusį šauksiu
tatuiruodama atmintį šimpančių žodžių šalčiu
užkaposiu save pakartojimais šlamančio kraujo
susigersiu į gyslas dangaus vėl prakiūrančio
širšių lietum
švelnų Gordijaus mazgą
tave
dantimis neatgraušiu...
mes be mūsų
turbūt
 nebe mes...
jei  negyvas
                nuplauk
šalto ryto žvaigždes
baltus trupinius sapno vėlyvo
kad neliktų sekundžių skeletuose laiko
kur tu
užkliudei akimis
horizonte ryškėjančią ribą
devintosios bangos
pasiglemžusios
mūsų krantus