Vienišumą apglėbusi vilkė
švelniai glaudžia paklydėlį vėją,
jis pavasarį jai pažadėjęs,
vėlei snaigių pribėrė į sielą...
ir sapnuosis jai žydinčios ievos,
ir kvepės pakalnutės viltim...
tyliai ašara skruostu nubėgus,
išmatuos nuoširdumą širdim.

2016-02-20