Nutolsta laikas, užmarštis duris rakina
Su teise vėl sugrįžt ir raktą pakabina ant vinies,
Kad nepamirštum jo, kai neturėsi ilgesio kur lieti,
Bent praeitis su tavimi kalbės.
Keliausi samanom užžėlusiais takais, vėl pilkus
Akmenis bandysi nuvoliot nuo kelio. Jo vingiuose
Vien tik šešėliai išsisklaidžiusios būties ir tylūs,
Išdūlėję žingsniai pėdų. Gal ir gerai, nes užsibuvus per ilgai,
per ilgos tampa dienos ir mirus saulė rodos šviečianti aukštai,
Ir medžiai, nors žali, atrodo tarsi nušienautos pievos.
Nutolsta bėgiais traukiniai ir dundesys nutyla. Ką tik
Čiulbėjo vieversiai ir vėl tylu – giesmė sudilo...

2016 m.