Kiek kartų poetai tave apdainavo,
Tapytojai spraudė tarp rėmų baltų…
O vyrai kovojo už laisvę lig galo,
Atremdami priešą ginklu ir krauju.

Šiandien tavo kaimas be šulinio svirčių,
Be geldų medinių ir molio aslų.
Tačiau tu gyva – nesutikusi mirti,
Į skraistę supies ežerų mėlynų.

Netinka tau žodžiai pakilūs ir odės,
O kaklui nereikia karolių brangių.
Kantri tavo žemė – kuklumo išmokė –
Gerėtis bangom ir lašais gintarų.

Meldžiu ir prašau, kad Tave lenktų bėdos,
Gyventi būt gera, ramu ir gražu...
 
 Per dangišką lauką linų pasistiebus,
 Baltgalvė ramunė išbūrė – MYLIU…

2017 m liepos mėn.