Lyguma be kalvų didelių,
Vyturiai kelia žydrąjį skėtį.
Milijonus žalių spindulių
Žemė siunčia dangaus pažiūrėti.
Čia upelių tėkmė neskubi
Pildo Nemuno plakančią širdį
Ir visuomet džiugiai nustembi
Zanavykišką žodį išgirdęs.

Ak, tiesa, jau laukai be linų,
Užsimerkiu – melsvumas atplaukia...
Mintimis pasivaikščiot einu
Ten, kur ežeru supasi laukas.
Lyguma be kalvų didelių,
Vyturiai laiko debesio skėtį.
Ačiū, žeme, kad aš dar galiu
Grumsteliu prie Tavęs patylėti.