Buvau tik vėjo plaškoma vėjarodė.
Matydavau, kaip parėmus vytelėm skliautus
Rymodavai tarp viržių purpuriniais vakarais
Ir laukdavai, kol grįšiu dar lig saulės laidos.
O aš, nuslydus samanotu stogu,
Bėgdavau basom lig žaginių,
Tolyn tolyn Gervių Taku.
Pindavau iš paskutinių rugių vainikus
Ir nešdama ryto rasą plaukuos
Dėdavau tau ant skarotos galvos.