Šiandieną lauke elegantiškai sninga,
Ir sieloj akimirką tampa šviesu...
Esu kaip ta snaigė – balta ir laiminga,
Džiaugiuosi kaip vaikas, juokiuosi balsu...

Jaučiu palytėjimą švelnų ant skruostų,
Lyg bučinį pirmą, kurio taip geidžiu, 
O snaigės man glosto akis, tarsi guostų,
Kodėl nesapnuoju sapnų aš saldžių...

Snieguota palaima pasklinda po kūną,
Baltumas – skaistus ir jaukus, ir ramus...
Ir slegiantys rūpesčiai tarsi nugriūna,
Laisva ir lengva sugrįžtu į namus...