Galbūt jau apgedo mano vaizduoklis
dabar iškalbėt jis temoka sapnus.
Regimą reginį naktį vejuos vis
klaikas grasina - sudegins visus.

Turiu atsiimti sparnuojantį
debesį gintą į aukštį.
Išjausti troškimais alsuojantį
neleisti savęs jam nubausti.

Nerealybės saikas prisaikdina
nebūt per mažas nei per lėtas.
O viskas - amžinas troškimas
tikėt, mylėt ir kartais viltis.