kaip pasiilgau amžinybėj tolstančios mamos,
jos kvapo, žingsnių, juoko tarsi krištolinio, 
lempelės, degančios nakty ligi aušros –
dar liko knygos puslapiai keli, jau galutiniai...

dabar prie Kūčių stalo vietos tiek laisvos –
dvi kėdės tuščios atminimais apkabina –
ant jos dalino tėtis kalėdaitį mums, ir visados
atrodė, kad taip bus lig kvėpsnio paskutinio...
  
aš taip ilgiuosi amžinybėj laukiančios mamos,
žinau – ji angelu saugiu visad šalia parimus...
                      --------------  
dabar ilgėsiuos abiejų – išėjo tyliai tėvas iš paskos,
sujungęs vėl, ką laikas buvo skaudžiai padalinęs...