Salėj liejas viltinga valso muzika,
glostydama iš laimės sąlančią širdį.
Jos ranką atsargiai paleidau tik ką,
bet širdies plakimo svečiai negirdi.
 
Aidint dvylikai kurpaitę ji pameta –  
rytoj tegul ieško uolūs dvariškiai.  
Aršios damos man priekaištą meta:
Pelenę tu myli labai senoviškai.
 
Rytoj papuoštą baltuoju nuometu   
ją nešiu į menę – orus ir vyriškas.
Dabar žodį – menką monetą numetu,
bet ją pagriebia juokdarys miškas.