Dar kažką pasakyti galėtum
apie orą, paukščius ir medžius,
paukštis tyli, kad mums dar sopėtų,
medis stovi numetęs lapus.

Ir žiema savo eiseną lėtą
vėl iškeičia į vėtros žirgus,
ir ne sniegą mums neša, bet lietų,
maino šaltį į saulės grašius.

Tiek nedaug mums, rodos, reikėjo,
žiupsnio spindulio, saujos dangaus,
mums likimas audrų nešykštėjo
ir žaibais mus žegnojo dažniau.

Apie orą kalbėtis pradėjom,
po medžiu raibą strazdą radau...