Menu, kaip vakaras žiūrėjo į akis,
į jūrą tyliai saulė brido,
tave tave šaukiau aš vis
per kiaurą naktį iki ryto.

Tik mėnuo žėrė man šviesas,
ir medžiai švelniai man kuždėjo,
žinojau, žvaigždės greit užges
ir glostys galvą sparnas vėjo.

Žinojau – saulė dangumi riedės,
vėl vakare ji bris į jūrą,
o man ir vėl pernakt budėt reikės,
kai akys skliauto iš aukštai sužiūra.

Žalia vilnis į krantą bėgs,
o tolumoj kaip paukštė burė...