Strazdas giesmininkas širdį man užbūrė,
Kvietė paviešėti į kitokią būtį,
Į kitokią rimtį, į naktis rugpjūčio,
Į birželio tylą, kai saulužė kyla, 
Kai visi dar ilsis, kai pasaulis tyli.
Kvietė paklausyti to, kas nesigirdi,
Kvietė pamatyti to, kas nesimato,
kvietė palytėti to, ko nepaliesi.
Strazdas  giesmininkas širdį man užbūrė,
Aš eilėm kalbėjau, aš eilėm tapau.
Jos  man dvasią kėlė, jos mane ramino, 
Aš norėjau skristi ir paukščiu pabūti,
Debesis paliesti sparno krašteliu.
Aš norėjau kilti vis aukščiau į gelmę,
Į bekraštę gelmę mėlyno dangaus.
Vis aukščiau į šviesą, į minčių pasaulį,
Kad pajausčiau blyksnį sielos atgaivos.