Kai alkstančiai lijo

Ar atsimeni laiką, kai alkstančiai lijo
Ir žydėjo laukimo sode mums geltonos lelijos, 
O ant dyvino paukščio sparnų skrido dienos, 
Jas lydėjo užkimę sapnai ir spalva mėnesienos.
Viską, viską lig šiolei menu neišdrįsus ištarti—
Pasiimki tuos laiko sapnus tu į savo užantį.
Kai paliks tik nyki vienuma ir nuvytusios gėlės, 
Vėl sapnuosiu vaikystės sapnus ant mamos pagalvėlės.
Jausiu tylų laukimą, užakusią versmę,
Šoks plaštakės nūnai, tau laukimą pažersiu.
Paklausykim sykiu— atvirumo akimirkos senka, 
Aš ištiesiu tau vėl savo virpančią ranką, 
O pro lapkričio rūką šypsosis blausi mėnesiena, 
Lis lietus ir vijokliai raitysis akligatvio siena...
Vasara7