Čia nėra nei padėties, nei išeities –
tik plevena kosmoso toliuose gimę abstraktūs  
neįminti ženklai Vis(at)os praeities,
kurių negaliu atrakinti, kai Dievas slepia raktus.
 
Čia teka nesulaikomi vandenys,
krenta rūgštūs ir kieti kaip akmenys obuoliai,
o krematoriumo kaminų plėnys
kyla į dangų besimeldžiant už mirusius uoliai,
 
Nes jie – Dievo kūriniai netobuli
amžinybėje, į kurią grįžtu tik sapnuose nakčia,
kurie dieną nuo visų be galo toli,
kurių nebuvo, nėra ir nebus laike, erdvėj ir čia.