Sakysit, nesąmonė,
Kad lapkritis juodas.
O aš savo kailiu žinau.
Jį lapkritis skaudžiai
man glostė.
Kančios juoda upe bridau.
Galvojau, paskęsiu.
Bet švietė mėnulis.
Tolumoj suspindėjo žvaigždė.
Atsistojus ant juodojo tako,
užsispyrusiai moku kentėt.
Tyloje nugrimztu ir atšoku.
Tamsa slegia pečius.
Bet vis ieškau pavasario juoko
pro nukritusius medžių lapus.