Pasūpuoki, vilnie, man troškimų vainiką,
vėl nupintą iš sapno ir vėjo dainos,
man žuvėdros krantuos ilgesingai beklykaus
ir sugrįžti prie marių kas kartą vilios.

Tegu bangos užlies man audringą krūtinę,
kai ji veržias į tolius didi, nerami,
tegu širdį žalioji gelmė nugramzdina,
kai ją vėtroj lyg ugnį likimui neši.

Lai ji būna liepsna, žaibo blyksniui prilygus,
neužgesusi marių aršiam siautuly,
Vien tu, jūra, jos slaptį gilybėj palikus,
iš gelmių, kaip ir ji, savo auksą beri.