Įsispraudei suglumęs tarp tūkstančio jau įsispraudusių
Supykai ant tylos, nes tikėjaisi griausmo staigaus
O žinojai iškart, kad išgersi gelsvėjančio liūdesio
Ir visi šį sudrėkusį rudenį jo paragaus

Na ir kas, kad nukandai truputį paniekinto obuolio
Ir prie kelio dangaus atleidimo vienuolės tau mels
Jokio šanso juk nebepasiūlė ir net nepaskolino
Tiktai mirtį gražiausią apglėbus kamieną obels

Nesustok, kai to prašo išdilusios panerio lygumos
Nebegrįžk, kai per kilimą geismas sugrįžti šiugždens
Eik tolyn ir tolyn pas neatrastą niekieno mylimą
Juk nereikia sutilpti į skaidrę ne savo rudens