Tai ruduo rašo laiškus ant krentančių lapų,
Tai lietus girdo grūdą – šis ruošiasi dygti.
Tai širdis nuolat budi ir nieko nesako,
Ji tik jaučia, tik jaučia – tai turi įvykti...

Tai naktis meiliai žemei žvaigždynais pražysta,
Tai tyla sielai atveria dvasios buveinę.
Ir tenai, kur senatvei paklūsta jaunystė –
Visos kryptys, keliai, visos srovės sueina

Ir užgimsta širdy nuolankumo palaima...

/Laima Petronienė / 2017-11-01